Čia rasite keletą atsiliepimų iš moterų, su kuriomis kartu keliavome link gimdymo.
Esu labai dėkinga dulai Vilmai, kad 
mano trečiojo vaikelio atėjimas buvo toks, apie kokį aš ir svajojau. Net sunku patikėti, kad aš gavau geriausia, ko galėjau tikėtis, toje ligoninėje, apie kurią anksčiau buvau prastos nuomonės. Gimdžiau naktį jaukioje žvakių šviesoje su ramia muzika. Gimdymą vonioje priėmė nuostabi akušerė. Jaučiau pagarbą ir nuoširdų dėmesį savo gimdymui, mano kūnui ir gimusiam vaikeliui. Ačiū Tau, Vilma..!
Giedrė
Nors ir dukart prieš tai jau žinojau, kas yra gimdymo 
eiga, bet buvo juokinga atrasti, kad mudu su vyru skirtingai viską atsimename. Vilma padėjo suprasti, kad norint sklandžiai gimdyti, reikia kalbėtis, net jei tai „smulkmena”. Padeda ir po gimdymo :).
Dar turėjau baisų nepasitikėjimą laiminga gimimo eiga, siaubingai bijojau gimdyti, tad keletas smagių pokalbių, ašaringų meditacijų ir keletas balso „patikrinimų” suteikė nenusakomo pasitikėjimo. Tereikėjo tik veikti, ieškoti, kas baisu.
Ieva
Vilma turi daug praktinių ir teorinių žinių, kaip padėti 
besilaukiančioms moterims, bet, svarbiausia, – plačią širdį ir didelį norą palydėti moteris į n a – t ū r a l ų gimdymą.
Iš jos išmokau daug metodų, kaip lengviau išgyventi sąrėmius, kaip iškvėpuoti stangas. Labai patiko pasiūlytas laukinis šokis sukant klubus! Be to, labai pravertė rekomendacijos vyrui, kur ir kaip mane masažuoti.
Vilma padėjo nurimti, atsipalaiduoti ir pasiruošti natūraliam bei sklandžiam mažylio atėjimui.
Justina
Mintis, kad važiuosiu gimdyti viena pati su vyru, – 
pirmą kartą gyvenime, į tokį nežinomą „dalyką“ – mane ganėtinai gąsdino. Vyras ketino dalyvauti minimaliai. Kad ir kiek knygų skaičiau, kad ir kiek paskaitėlių nėščiosioms klausiau, kad ir kaip save įtikinėjau „sesuo, mama pagimdė, ir aš pagimdysiu“, visgi buvo labai neramu. Norėjosi, kad dar kas iš artimų, apie gimdymą išmanančių žmonių – moterų – mane lydėtų, bet kad nebuvo kam… Buvo likęs mėnuo iki gimdymo.
Vyras pasiūlė pasikviesti į pagalbą dulą. (Jo viena pažįstama, turinti du mažylius, kaip tik ėjo dulų mokymus ir apie tai vis pranešdavo „feisbuke“). Aš pagalvojau, kodėl gi ne? Bet man norėjosi vyresnės moters, nei vyro pasiūlytoji, tad atsidariau puslapį www.dula.lt ir ten perskaičiusi ne vieną anketą, išsirinkau moterį, kuri buvo labiausiai prie širdies. Jos vardas – Vilma. (Įdomumo dėlei, pacituosiu internetinį vardyną: „ Vardas Vilma yra vedinys iš vokiško vardo Vilhelmas. Reikšmės: valia, noras ir šalmas; daug norinti, tvirta gynėja”).
Taigi, parašiau jai elektroninį laišką, o vėliau ir susitikome. Mano intuicija neapgavo – Vilma pateisino visus mano lūkesčius: pradedant plačia nuoširdžia šypsena, ypatingu moterišku švelnumu ir baigiant didžiuliu žinių bagažu apie gimdymą, sportinius pratimus, ruošiantis gimdymui. (Čia tinka darsyk atkreipti dėmesį į Vilmos vardo reikšmę). Mano vyrui ji taip pat pasirodė miela moteris, kaip jis sako, „ turinti pašaukimą“. Iki gimdymo susitikome gal 6 kartus: susipažinome, mokėmės fizinių ir kvėpavimo bei garsinių pratimų, dula pamokė vyrą mane masažuoti.
Vilmos patarta įsigijau didelį sportinį kamuolį, kuriuo dabar džiaugiasi ir vyras – atlieka pratimus sau. Ji taip pat sugebėjo mane paskatino išsisiuvinėti „gimties marškinius“, kas man tapo smagiu užsiėmimu belaukiant, tikrai – tam tikra meditacija, susitelkimas, susikaupimas. Dula davė gerą patarimą mums, būsimiems pirmagimio tėveliams, atrodo, tokį paprastą ir elementarų – pasiruošti maisto atsargų, kad nereiktų eiti į parduotuves grįžus po gimdymo. Ir tai labai pravertė. Taip pat, kaip ir patarimas pasiruošti kažko valgomo ir vandens į gimdymą…
Turiu pasakyti, kad gimdymo metu Vilma sugebėjo būti man viskuo. Ir guodžiančia mama, ir drauge, ir sesele, ir psichologe, ir net, sakyčiau, – kunigu. Kartu dainavome vaikišką lopšinę, kai man to norėjosi (lopšinę skyriau ateinančiam vaikeliui). Ji man šluostė ašaras, kai netikėtai prapliupau visu balsu verkti… Vėsino man kaktą drėgnu rankšluosčiu, kai pylė baisus karštis ir, rodos, temo sąmonė – „žaliavo“ akyse. Atverdavo langą, kai trūko oro, ir užverdavo, kai darėsi vėsu… Pasiūlė pasimelsti, kad viskas būtų sėkmingai ir pagal Dievo planą, kai, atrodė, to labai labai reikėjo ir buvo idealus momentas maldai (jau švito..)… Ir visi trys: dula ir aš su vyru garsiai meldėmės „Tėve mūsų…“, „Sveika Marija!”…
Vilma kaskart guodė ir patarė nekreipti dėmesio į nešvelnius gydytojos ar akušerės pareiškimus ir susikoncentruoti į save ir laukiamą vaikelį. O vykstant paskutiniams sąrėmiams, ji buvo tarsi stipriausia sunkumų kilnotoja: sugebėjo kilstelėti mano sąrėmių riečiamą kūną, paėmusi už pažastų ir išlaikyti mane per visą sąrėmį… Kiek kartų tai buvo?- nepasakysiu.. (Ir iš kur tiek stiprybės? Vertinant mano ir dulos ūgio, kūno sudėjimo skirtumą, kai aš – dvigubai už ją stambesnė.?.)
Ką bekalbėti apie vis paduodamą basoną, kai norėjosi šlapintis, vis keičiamas palutes, kurios spėriai šlapo dėl tekančių vaisiaus vandenų… Kai apėmė baimė, ar sugebėsiu būti gera mama, ir pasijutau dar nepasiruošusi pasitikti ateinantį vaikelį, paprašiau dulos pasekti man pasaką, kad nusiraminčiau… Ir nieko nelaukusi ji jau sekė man pasaką apie Angelėlį, kuris nusprendė nusileisti pas du gražius jaunus žmones, į jų šeimą.. Taip ir neatsimenu, kaip baigėsi pasaka, nes turbūt ir neliko laiko ją pabaigti. Patekėjo saulė, ir aš pagimdžiau. (Reikėtų sakyti, “mes pagimdėme”: aš, dula ir vyras).
Aurelija
