Prausynos – tai šventė, kurią gimdžiusios draugės dovanoja besilaukiančiai moteriai nėštumo pabaigoje, artėjant gimdymo datai. Jų tikslas – dvasiškai pasirengti gimdymui, sulaukti ir išreikšti palaikymą.
Galiu padėti suorganizuoti ir pravesti prausynų ritualą, patarti, kur pasisūdinti gimties marškinius.
Kreipkitės tel. 8 620 55412.
Dėl kainos susitarsime.
Jūsų dėmesiui pateikiu ištraukas iš mano prieš kurį laiką rašyto straipsnio, o taip pat atsiminimus iš mano pačios prausynų.
<…> O šventės mūsų gyvenime reikalingos, ypač tokios ritualizuotos šventės. Jos kaip slenkstis, per kurį žengdami paliekame sena ir įsileidžiame nauja, apsivalome nuo kasdienybės dulkių ir pajuntame išgrynintą akimirkos grožį. Pačios pagrindinės tradicinės šventės yra krikštynos, vestuvės ir laidotuvės. Tačiau vaikelio laukimas ir atėjimas yra išties stebuklingas metas, ir progų su juo susijusioms ritualinėms šventėms galima rasti ir daugiau. Norėčiau pasidalinti savo patirtimi ir mintimis apie prausynas, vardynas ir „kūdikio patalų“ arba placentos laidojimą.
Besilaukianti moteris – nuostabi. Aš turiu 3 sūnelius ir vis kartais pasiilgstu tos ypatingos dvasinės būsenos besilaukiant. Visas pasaulis atrodo šiek tiek gražesnis, tarsi per šydą, kuris užmaskuoja aštrius kampus, išryškina spalvas, kvapus ir suteikia ypatingą intuiciją ir jautrumą. Gal tokiu šydu mus apgaubia ateinantis vaikelis? Visi šie pojūčiai dar sustiprėja į nėštumo pabaigą, kada jau skaičiuojame paskutines dienas iki didžiojo virsmo.
Kiekvienas mano nėštumas, regis, buvo ramus ir harmoningas, bet visgi pabaigoje jausdavau kažin kokią naštą, susikaupusią iš liūdnų minčių, neatsargių žodžių, užslėptų baimių. O gimdyti norėjosi išsivalius ir nusimetus bet kokį sunkumą. Ir tuomet mano draugės man rengdavo prausynas. Nežinia, kiek senovinis šis paprotys. Etnologijos knygose pasakojama apie apgėlus – ritualinį moters apiprausimą, vykdavusį praėjus 40 dienų po gimdymo, kuriuo moteris buvo įvesdinama į moterų benduomenę. (Plg. Pranė Dundulienė…) Mūsiškos prausynos turi kiek kitokią prasmę, nors taip pat vyksta pirtyje (arba priepirtyje). Tai besilaukiančios moters palydos į gimdymą, kurias jai dovanoja draugės – kaip taisyklė, jau gimdžiusios moterys. Apie šį paprotį sužinojau „Gimties“ klubo susitikimuose (www.vaikas.lt).
Šiuolaikinės prausynos – tai savotiška senųjų papročių ir prausynose dalyvaujančių moterų išmonės sintezė. Tačiau bene kiekvienose prausynose svarbus vaidmuo tenka ugniai, vandeniui ir gimties marškiniams. Ugnis apvalo ir sušildo, vanduo nuprausia, o į gimties marškinius draugės įsiuva geriausius svo palinkėjimus. <…>
Iš mano prausynų
Kreipiaus į dangų su klausimu, kiek dar išlauksiu iki prausynų. Vidury savaitės buvo netinkamas metas geroms draugėms. Taip ir susiklostė, kad pasirinkom penktadienį. Penktadienis išaušo saulėtas ir šiltas. Kilo toks noras pasipuošti. Apsivilkau ryškiai raudoną suknelę su nėrinių apykakle, kuri su mano pilvu tikriausiai atrodė gana efektingai. O aš buvau sau tiesiog graži.
Kaimo turizmo sodyboj susirinkom berods 7. Pristačiau viena kitai nepažįstamas ir pati šmurkštelėjau į gamtą, kuri mane ir atvedė į būtent šitą vietą. Kai maždaug prieš 1,5 mėn. dar žiemos pusnimis tais pačiais laukais braidžiojom per Julios prausynas, užtikau ten augančią keturkamienę pušį. Besilaukdama Tomo prieš beveik 3 metus net vardą tokį indėnišką buvau išsirinkusi – Keturkamienė Pušis. Ir dabar šie ženklai tokie brangūs ir jų lydėjimą vertinu.
Iš pradžių dar norėjosi fiksuoti vaizdus – baltų gėlyčių kupstelį, tą pačią brangiają keturkamienę, dvi sulipusias sraiges, drugelius, niekad nematytus raudonus grybienojus, kyšančius iš žalios žolės ir pernykščių lapų. O po to pagaliau pasinėriau į bendrą vyksmą – ūžesį, šlamesį, gausmą, gyvybę, ir visa tai rezonavo su mano gyvybe, ir sėdėjau ant žemės amžina kaip močia, ir viskas vyko. Socialumas privertė prisiminti, kad jau laikas grįžti pas drauges. Grįžau į tikrą stebuklą. Gimties takas nuklotas rožių žiedlapiais, dobiliukais, ir obuolys raudonas dar puikavosi kaip koks užgintas vaisius, kurio jau visos esam paragavę. Vedė taku, į sostą sodino ir daug daug linkėjo ir gražių žodžių sakė. Jaučiausi truputį sapne ar lyg kokiam stikliniam balione, kylanti į kosmosą. Man atrodė, kad čia nuo tos gamtos mane taip išnešė, o tikriausiai angelėliai mane jau kvietė į lankas su karvėm pasiganyti ir atrasti savy tų karviškų akių būvį.. Ėjom į pirtį, užkandžiavom skaniausiom vaisių salotom ir lazdyno riešutais, ir patekėjo mano vandenys. Taip keista buvo, nepriėmiau to kaip vienareikšmio ženklo apie prasidedantį gimdymą, nes vandenys juk ilgai gali tekėti…
O tą vakarą gimė berniukėlis…